Kas vyksta nuo sprendimo iki paskelbimo: svetainės kūrimo žingsniai

Sutartis pasirašyta, avansas sumokėtas, ir tada stoja tyla. Įmonė laukia, kol atsiras svetainė, kūrėjas laukia tekstų ir nuotraukų, ir nė vienas iš jų nemano, kad laukia būtent tos pačios savaitės, todėl po mėnesio abi pusės nepatenkintos, ir nė viena nieko nepadarė blogai; tiesiog niekas nebuvo užrašęs, kas ką pateikia ir iki kurios datos.

Šis straipsnis yra apie tai, kas vyksta nuo sprendimo iki paskelbimo, ir visų pirma apie darbo pasidalijimą tarp abiejų pusių, nes būtent jis terminą nulemia gerokai dažniau nei kūrimo greitis ar pasirinkta technologija. Kokias klaidas daro užsakovai, esame rašę atskirai straipsnyje apie dešimt klaidų užsakant svetainės kūrimą, ir čia jų nekartojame. Čia taip pat nėra nei kainų, nei palyginimo tarp savadarbio ir užsakomo darbo, nes abi temos priklauso kitiems straipsniams, o kalbama tik apie eiliškumą ir apie tai, kas kuriame žingsnyje turi būti parengta.

Ištyrimas nėra kūrimo pradžia

Beveik kiekvienas kūrimo procesas prasideda etapu, vadinamu ištyrimu arba discovery, ir būtent šis etapas dažniausiai suprantamas neteisingai, nes užsakovas jį laiko formalumu prieš tikrąjį darbą. Nielsen Norman Group, kuri šią sąvoką vartoja profesionaliai, apibrėžia ją kaip parengiamąjį etapą, kuriame tiriama pati problema ir jos kontekstas, formuluojama, kas išsprendžiama, ir surenkama pakankamai įrodymų, kad būtų žinoma, ką daryti toliau, ir būtent pabrėžia, kad ištyrime sprendimai netikrinami.

Viešajame sektoriuje ši mintis formalizuota dar griežčiau, nes Jungtinės Karalystės vyriausybės skaitmeninių paslaugų vadovas skiria penkis etapus, būtent ištyrimą, alfa, beta, eksploataciją ir išėmimą iš eksploatacijos, ir apie ištyrimą ten parašyta paprastai: šiame etape paslaugos statyti nepradedama. Etapo pabaigoje komanda nusprendžia, ar eiti toliau, ar sustoti, ir pats vadovas konkretaus termino neuždeda, nors nurodo, kad praktikoje šis etapas paprastai trunka nuo keturių iki aštuonių savaičių.

Čia iš karto reikia išlygos, nes kitaip atsiranda klaidingas vaizdas: minėtas vadovas aprašo valstybinės skaitmeninės paslaugos gyvavimo ciklą, o ne dešimties puslapių įmonės svetainę, ir perkelti jo terminus į įprastą kūrimo projektą būtų klaidinama. Vertinga jame yra principas, o ne kalendorius: prieš kūrimą yra etapas, kurio tikslas — suprasti užduotį, ir šio etapo baigtis gali būti ir sprendimas išvis nestatyti.

Praktiniame projekte šis etapas paprastai reiškiasi pokalbiu apie procesus, naudotojų vaidmenis ir apimtį, o jo rezultatas yra rašytinis planas, o ne dizaino eskizas, nors užsakovui dažnai norisi matyti būtent antrąjį. Užsakovui iš to kyla dvi tiesioginės pasekmės, ir pirmoji yra ta, kad be rašytinio ištyrimo rezultato vėliau paprasčiausiai nėra su kuo palyginti to, kas buvo pastatyta, todėl ginčas dėl apimties lieka be įrodymo abiem pusėms. Antroji yra ta, kad būtent šiame etape mintis keisti pigu, o po kūrimo pradžios kiekvienas pakeitimas kainuoja ir tai, kas jau pastatyta ir ką teks perdaryti.

Prototipas yra pigiausia vieta persigalvoti

Tarp plano ir kūrimo yra etapas, kurį užsakovai kartais laiko bereikalinga išlaida, ir tai yra būtent tas etapas, kuris dažniausiai sutaupo pinigų. Prototipas yra paspaudžiama svetainės versija be tikrojo kodo, kurioje galima pereiti pagrindinius kelius ir pamatyti, kur ko trūksta, ir vienintelis jo tikslas — leisti persigalvoti, kol persigalvojimas dar pigus.

Jungtinės Karalystės vyriausybės vadovas šią mintį pasako be užuolankų, rašydamas apie alfa etapą, kad reikia skaitytis su tuo, jog visas šiame etape parašytas kodas ir didelė dalis patikrintų idėjų etapo pabaigoje bus išmesta, ir tai neprieštarauja geram darbui, o yra jo prasmė: išmesti prototipą pigu, išmesti pastatytą sistemą — ne. Įmonės svetainės mastu tas pats principas veikia mažesne apimtimi, ir būtent todėl prototipą parengiame prieš pirmąją gamybinio kodo eilutę.

Užsakovui iš to kyla praktinis reikalavimas, kurį verta ištarti garsiai: prototipo patvirtinimas nėra formalus varnelės padėjimas, o vienintelis kartas, kai pakeitimai kainuoja tik laiką, todėl būtent tada verta pasikviesti prie stalo tuos žmones, kurie vėliau sakys, kad jų niekas nieko neklausė. Po prototipo patvirtinimo kiekvienas toks pokalbis jau kainuoja pastatytą darbą.

Antra, kas šiame etape vertinga, yra turinys juodraštyje, nes prototipą su pildomuoju tekstu patvirtinti lengva, o paskui paaiškėja, kad tikrieji tekstai netelpa arba kad skyriui, kuriam buvo numatyta viena pastraipa, iš tikrųjų reikia trijų. Jei tekstai dar neparengti, prototipe verta įdėti bent apytiksliai tinkamo ilgio juodraščius, nes ilgis keičia išdėstymą labiau nei bet kuri spalva.

Didžioji dalis laukimo vyksta kliento pusėje

Projekto terminą dažniausiai lemia ne kūrimo greitis, o tai, kaip greitai užsakovas pateikia turinį, ir mūsų patirtyje tai yra dažniausia vėlavimo priežastis. Šakoje apie tai nėra nepriklausomo tyrimo su metodika ir data, todėl sakome tai kaip savo patirtį ir neapsimetame, kad už to stovi procentai.

Čia verta padaryti dar vieną išlygą, nes kitaip ši dalis skambėtų kaip kaltės perkėlimas: viešajame sektoriuje turinio kūrimas yra atskira profesija ir komandos vaidmuo, ir vyriausybės vadove turinio kūrėjas išvardytas tarp reikalingų gebėjimų, bet iš to neišplaukia, kad įprastame kūrimo projekte tekstus rašo kūrėjas. Kas juos rašo, yra susitarimo klausimas, ir vienintelis neteisingas atsakymas yra tas, kad to niekas neišsiaiškino prieš darbo pradžią.

Konkrečiai užsakovo pusėje paprastai būna penki pateikimai, ir kiekvienam iš jų verta jau sutartyje uždėti konkrečią datą, o ne palikti tai pokalbio lygmenyje. Pirmasis yra tekstai, ir jie sunkiausi iš visų, nes jų neparašysi per vieną vakarą ir juos paprastai rašo žmogus, kuriam rašymas nėra pagrindinio darbo dalis ir kuriam tai tenka įsprausti tarp kitų pareigų. Antrasis yra nuotraukos ir logotipai vektoriniu formatu, trečiasis — prieigos prie esamų sistemų, jei iš jų ką nors reikia perkelti, ketvirtasis — patvirtinimai nustatytuose projekto taškuose, ir penktasis, kuris nėra dokumentas, o žmogus, yra vienas tvirtintojas, kuris įmonės vardu gali pasakyti taip.

Šis penktasis ir yra tai, ko dažniausiai trūksta, ir to trūkumas kainuoja daugiau nei bet kuris techninis sudėtingumas: projektas, kuriame patvirtinimą duoda komitetas, ištįsta ne todėl, kad kas nors dirba blogai, o todėl, kad kiekvienas patvirtinimas reikalauja susirinkimo, susirinkimai vyksta kas dvi savaites, ir tarp jų darbas paprasčiausiai stovi. Jei įmonėje yra kelios suinteresuotosios pusės, teisingas sprendimas nėra mėginti jų neįtraukti, o susitarti, kuris iš jų yra galutinis sprendėjas ir per kokį terminą laukiama atsakymo.

Viešajame sektoriuje ši atsakomybė net įrašyta į teisės aktus: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480 patvirtinto Aprašo 59 punktas nustato, kad už įstaigų interneto svetainėse skelbiamą informaciją atsako šių įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Privačiai įmonei tai neprivaloma, bet mintis ta pati ir ją galima perimti savanoriškai: turinio atsakomybė priklauso užsakovui, ir ją reikia priskirti konkrečiam, vardu įvardytam žmogui.

Vaizdai yra teisių klausimas, o ne failų klausimas

Nuotraukos yra vieta, kur užsakovai veikia su geriausiais ketinimais ir vis tiek sukuria riziką, nes manoma, kad failas, kuris yra kompiuteryje, yra ir failas, kurį galima naudoti; Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme fotografijos kūrinys yra saugomas kūrinys, autorių teisės atsiranda kūrinį sukūrus, be jokios registracijos, o autorius visada yra žmogus, kuris nuotrauką padarė.

Iš to kyla išvada, kuri nustebina beveik kiekvieną įmonę: apmokėjimas už fotosesiją pats savaime nereiškia, kad užsakovas įgijo autorių teises. Fotografas lieka autoriumi, asmeninės neturtinės teisės, įskaitant teisę būti nurodytam, kitiems asmenims neperduodamos, o turtinės teisės pereina tik pagal autorių teisių licenciją arba turtinių teisių perdavimo sutartį, ir įmonei, kuri planuoja nuotraukas naudoti svetainėje, socialiniuose tinkluose ir spaudoje, tai reiškia, kad licencijoje turi būti išvardyti būtent šie naudojimo būdai.

Su nuotraukų bankais yra lygiai taip pat, tik ten sąlygos parašytos aiškiai ir viešai, todėl jas galima perskaityti prieš perkant: Shutterstock standartinė licencija duoda neišimtines ir neperleidžiamas teises naudoti vaizdą, taip pat ir interneto svetainėse, ir tame pačiame puslapyje nurodyta, kad klientas neįgyja nei nuosavybės teisių, nei išimtinių teisių. Ten pat yra apribojimai, kuriuos linkstama pažeisti netyčia: vaizdo negalima perduoti toliau, negalima jo naudoti kaip logotipo ar prekių ženklo, o vaizdų, pažymėtų kaip skirtų tik redakciniams tikslams, negalima naudoti komerciškai. Įmonė, nusipirkusi standartinę licenciją, įgijo teisę naudoti vaizdą svetainėje, o ne failą, kurį galima perduoti kūrėjui kaip savo turtą.

Yra dar vienas atvejis, kurį beveik visada supranta neteisingai. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 28 straipsnis leidžia be autoriaus leidimo atgaminti ir viešai paskelbti architektūros kūrinius ir skulptūras, sukurtus nuolat stovėti viešosiose vietose, tačiau tos nuostatos netaikomos, kai architektūros kūrinys ar skulptūra yra pagrindinis vaizdavimo objektas ir tai daroma siekiant tiesioginės ar netiesioginės komercinės naudos. Įmonės svetainė paprastai yra komercinis naudojimas, todėl nuotraukai, kurios pagrindinis vaizdavimo objektas yra svetimas pastatas ar svetima skulptūra, vis tiek reikia leidimo; atsitiktinis pasirodymas gatvės vaizde lieka išimties ribose.

Galiausiai žmonės nuotraukose yra asmens duomenų klausimas, o ne tik mandagumo klausimas: Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) atpažįstamo asmens nuotrauką laiko asmens duomenimis, o teisėtas pagrindas gali būti sutikimas arba sutartis; sutikimas turi būti duotas laisva valia, konkretus, informacija pagrįstas ir nedviprasmiškas. Svarbiausia praktinė išvada yra ta, kad sutikimą galima atšaukti, ir po atšaukimo nuotraukos iš viešosios erdvės turi būti pašalintos, todėl komandos nuotraukos svetainėje turi būti sutvarkytos taip, kad išeinantis darbuotojas netaptų problema.

Kūrimo aplinka ir klaida, daroma gerais ketinimais

Prieš paskelbimą darbas vyksta atskiroje aplinkoje, ir to reikia dėl paprastos priežasties: užsakovas turi matyti tikrą puslapį tikroje naršyklėje, o ne paveikslą iš dizaino įrankio, ir klaidas reikia gaudyti ten, kur jų nemato klientai. Klausimas tik toks, kaip šią aplinką uždaryti, ir būtent čia padaroma klaida, kuri atrodo teisinga.

Paplitęs sprendimas yra įrašyti draudimą robots.txt faile, ir tai nedaro to, ką žmonės mano, nes Google dokumentacijoje apie tai parašyta tiesiai: šis failas nurodo tikrinimo robotams, prie kurių adresų jie gali prieiti, ir visų pirma skirtas tam, kad svetainės neapkrautų užklausomis, bet tai nėra mechanizmas, kuriuo puslapį išlaikytumėte už Google ribų. Kad puslapis nepasirodytų paieškos rezultatuose, reikia noindex nuorodos arba apsaugoti aplinką slaptažodžiu.

Toliau eina detalė, dėl kurios abu metodai kartu veikia prasčiau nei kiekvienas atskirai. Noindex nuoroda veikia tik tada, kai puslapis yra tikrinamas, nes robotas turi ją perskaityti; jei puslapis robots.txt faile uždraustas, robotas šios nuorodos niekada nepamatys, ir puslapis vis tiek gali pasirodyti rezultatuose, pavyzdžiui, jei į jį veda nuorodos iš kitur; be to, noindex nuorodos robots.txt faile Google išvis nepalaiko.

Yra ir antra priežastis, kodėl tai nėra teorinė problema, būtent jei kūrimo aplinka turi tą patį turinį kaip gatava svetainė, tada paieškos sistema gali būtent ją laikyti pagrindine versija ir rodyti rezultatuose vietoje Jūsų svetainės, o tai reiškia, kad lankytojas patenka į nebaigtą puslapį su bandomaisiais duomenimis. Šią klaidą sunku pastebėti, nes pati svetainė veikia nepriekaištingai, o problema matoma tik paieškos rezultatuose.

Praktinis atsakymas todėl paprastas ir verta jo prašyti tiesiai: kūrimo aplinką apsaugokite slaptažodžiu. Tai vienintelis sprendimas, kuris nepriklausomai nuo robotų elgesio užtikrina, kad nebaigta svetainė niekur nepasirodys, ir kartu pašalina antrą riziką, apie kurią galvojama rečiau, būtent kad kūrimo aplinka su tuo pačiu turiniu gali būti palaikyta pagrindine versija ir imti konkuruoti su tikrąja svetaine.

Kurie pasirinkimai po paleidimo kainuoja brangiausiai

Didžioji dalis sprendimų svetainės projekte keičiami ir po paleidimo, ir tai verta pasakyti aiškiai, nes užsakovai dažnai nerimauja būtent dėl tų dalykų, kuriuos vėliau pakeisti lengviausia. Spalvos, išdėstymas, šablonas, tekstai ir net puslapių išdėstymas meniu keičiami praktiškai bet kuriuo metu, ir tai kainuoja tik darbo valandas, o ne perstatymą, bet du dalykai vis dėlto kitokie, ir būtent apie juos verta pagalvoti prieš paleidimą, kol keitimas dar nieko nekainuoja.

Pirmasis yra adresų struktūra, ir ji tampa sprendimu būtent tą akimirką, kai puslapiai jau indeksuoti ir į juos veda svetimos nuorodos, nes nuo tos akimirkos adresų keitimas nebėra vaizdinis pasirinkimas, o perkėlimas, kurį Google aprašo kaip atskirą procedūrą su savais reikalavimais. Reikia naudoti serverio pusės nuolatines peradresacijas ir jas išlaikyti bent metus; Google taip pat įspėja vienu ypu nekeisti ir adresų, ir turinio valdymo sistemos, ir išdėstymo, o įprastai įmonės svetainei rekomenduoja perkelti visus adresus vienu kartu, o ne dalimis. Ten pat yra naudinga pastaba, kuri sumažina baimę: nuolatinės peradresacijos pačios savaime nesukelia puslapio svorio praradimo, nors pozicijos kurį laiką gali svyruoti.

Antrasis yra pats domenas, nes domeno keitimas yra tas pats perkėlimas su visais jo reikalavimais, tik didesniu mastu, ir prie jo prisideda viskas, kas jau atspausdinta ant vizitinių kortelių ir laiškų. Apie tai, kieno vardu domeną registruoti, esame rašę straipsnyje apie dešimt klaidų užsakant svetainės kūrimą, ir čia to nekartojame; čia verta tik pasakyti, kad domeno pasirinkimas yra vienas iš nedaugelio sprendimų, kurį vėliau keisti kainuoja daugiau, nei padaryti teisingai iš karto.

Yra viena procedūros detalė, kurią dera žinoti, kad jos nereikalautumėte be reikalo: adreso keitimo paraišką paieškos įrankiuose pateikiate tik tada, kai keičiasi domenas arba subdomenas; perėjimui iš nesaugaus į saugų ryšį arba pasirinkimui tarp adreso su priešdėliu ir be jo tame pačiame domene ji neskirta, ir ten pakanka teisingų peradresacijų. Įmonei tai reiškia, kad didžioji dalis pakeitimų sutvarkoma serverio pusėje, o ne kurioje nors formoje.

Praktiškai iš to kyla viena rekomendacija prieš paleidimą: jei senoji svetainė jau egzistuoja ir turi lankytojų iš paieškos, tada adresų sąrašas su peradresacijomis į naujuosius adresus turi būti parengtas prieš paskelbimą, o ne tada, kai kas nors pastebi kritusį lankomumą. Šis sąrašas yra ir vienas tų darbų, kurį užsakovas gali parengti pats ir kuris, jei jo niekas neparengia, po paleidimo virsta savaitės paieškos darbu.

Prieinamumas: kam tai prievolė ir kam ne

Viešojo sektoriaus įstaigoms prieinamumas yra prievolė jau kelerius metus; privačiai įmonei — tik tada, jei ji teikia įstatyme išvardytą paslaugą, dažniausiai elektroninę prekybą, ir nėra labai maža įmonė. Informacinė svetainė, kuri nieko neparduoda, į sąrašą nepatenka. Rinkoje šiuos du aktus dažnai painioja, ir tai klaida, kuri kainuoja.

Pirmasis taikomas viešajam sektoriui, ir jis galioja jau kelerius metus, todėl įstaigoms tai nėra naujiena. Europos Sąjungos direktyvą dėl viešojo sektoriaus institucijų interneto svetainių prieinamumo Lietuvoje perima Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 480, kuriuo patvirtintas Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms ir mobiliosioms programoms aprašas, ir jis reikalauja laikytis keturių principų, būtent kad svetainės būtų suvokiamos, valdomos, suprantamos ir tvarios, taip pat skelbti atskirą atitikties paraišką. Šis reguliavimas saisto įstaigas ir netaikomas privačiai įmonei, nors rinkoje jį kartais siūlo kaip bendrą reikalavimą.

Antrasis yra naujesnis, ir būtent jis sukelia didžiąją dalį nesusipratimų, nes jo įsigaliojimo data plačiai paskelbta, o apimtis — ne: Europos prieinamumo aktą Lietuvoje perima Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas, galiojantis nuo 2025 m. birželio 28 d. Tai nereiškia, kad nuo minėtos datos kiekviena įmonės svetainė turi atitikti prieinamumo standartą, ir būtent šis pernelyg platus teiginys rinkoje kartojamas dažniausiai, kartais kartu su pasiūlymu tai sutvarkyti.

Įstatymas taikomas konkrečiam paslaugų sąrašui, o ne bet kuriai svetainei, ir į jį patenka elektroninių ryšių paslaugos, prieiga prie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, atskiri oro, autobusų, geležinkelių ir vandens transporto keleivių vežimo elementai, išvardytos vartotojų finansinės paslaugos, el. knygos ir elektroninės prekybos paslaugos. Įmonės informacinė svetainė, kuri nieko neparduoda ir nėra bankas, transporto operatorius ar knygų platforma, į šį sąrašą nepatenka.

Yra ir išimtis labai mažoms įmonėms, ir ją reikia formuluoti tiksliai, nes ją dažnai perpasakoja pernelyg plačiai. Labai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip dešimt darbuotojų ir kurios metinės pajamos neviršija dviejų milijonų eurų arba metinis balansas neviršija dviejų milijonų eurų ir kuri teikia įstatymo apimtyje esančią paslaugą, atleidžiama nuo prievolės laikytis paslaugų prieinamumo reikalavimų. Išimtis taikoma paslaugoms; su gaminiais susijusios prievolės labai mažoms įmonėms yra lengvesnės, bet ne atšauktos, todėl sakinys, kad labai mažos įmonės nuo įstatymo atleistos, nėra teisingas.

Praktinė išvada užsakovui trumpa: jei kuriate el. parduotuvę ir nesate labai maža įmonė, tada prieinamumo reikalavimus reikia įrašyti jau į techninę užduotį, nes vėliau jie reiškia perdarymą. Jei kuriate informacinę svetainę, teisinės prievolės greičiausiai nėra, bet tai vis tiek argumentas, kad puslapis būtų valdomas klaviatūra ir skaitomas ekrano skaitytuvu, nes dalis Jūsų klientų tuo naudojasi nepriklausomai nuo įstatymo.

Kiek visa tai trunka

Termino klausimas yra tas, į kurį užsakovas nori atsakymo pirmiausia, ir tai yra ir tas, į kurį sąžiningą atsakymą duoti sunkiausia. Šakoje skelbiami terminai beveik visada ateina iš pačių kūrėjų puslapių, kur jie tarnauja kaip pažadas dėl greičio, todėl jų negalima naudoti kaip nepriklausomo duomenų taško, ir nepriklausomo tyrimo su metodika mes neradome.

Todėl teisingiau kalbėti apie tai, kas terminą lemia, o ne ieškoti vidutinio skaičiaus, kuris vis tiek netinka nė vienam konkrečiam projektui: terminą lemia apimtis, patvirtinimų greitis ir turinio parengtis, ir pastaruosiuose dviejuose iš šių trijų lemiamą įtaką turi užsakovo pusė. Projektas, kuriame tekstai parengti prieš pradžią ir sprendimus priima vienas žmogus, vyksta gerokai greičiau nei tokios pačios apimties projektas be šių dviejų sąlygų, ir tai skirtumas, kurį galima išmatuoti savaitėmis.

Mūsų pačių skelbiamas terminas WordPress kūrimo puslapyje yra nuo keturių iki dešimties savaičių, ir jis taikomas įprastai įmonės svetainei, o sudėtingesniems projektams jis ilgesnis, ir el. prekybai dar ilgesnis, bet konkrečiam projektui vienintelis naudingas terminas yra tas, kuris kyla iš apimties, o ne iš vidutinio rodiklio.

Yra dar vienas būdas į šį klausimą žiūrėti, ir užsakovui jis paprastai naudingesnis už bet kurį skaičių: paklauskite kūrėjo ne kiek tai truks, o kurios savaitės priklauso nuo Jūsų ir kurios nuo jo. Atsakymas į šį klausimą patikrinamas, ir jis iš karto parodo, kiek termino Jūs patys kontroliuojate.

Ir dar vienas dalykas, kuris terminą veikia labiau, nei atrodo, yra apimties augimas darbo eigoje: kiekvienas naujas pasiūlymas atskirai mažas ir pagrįstas, bet kartu jie pastumia perdavimo datą, ir tai vyksta nepastebimai, nes nė vienas iš jų niekada neatroda kaip sprendimas pratęsti projektą. Vienintelis dalykas, kuris nuo to gelbsti, yra susitarimas, kad pakeitimai už pradinės apimties ribų užrašomi atskirai kartu su jų poveikiu terminui, o ne įtraukiami tylomis.

Ką sutarti, prieš prasidedant darbui

Prieš pirmąją sąskaitos eilutę verta išsikalbėti ir įrašyti turinio grafiką su datomis: kas rašo tekstus, iki kurios datos jie kūrėjo rankose ir kas vyksta, jei jie vėluoja, nes be šio punkto vėlavimas visada atrodo kaip kūrėjo kaltė.

Antrasis yra vaizdų kilmė ir teisės, būtent iš kur ateina nuotraukos, kokia joms licencija, ar licencijoje nurodytas naudojimas būtent svetainėje ir ar žmonės nuotraukose davė sutikimą, kurį vėliau gali atšaukti. Trečiasis yra vienas tvirtintojas vardu ir pavarde, taip pat susitarimas, per kiek darbo dienų laukiama atsakymo į patvirtinimo prašymą, nes be termino patvirtinimas nėra planuojamas dydis.

Ketvirtasis yra kūrimo aplinka, apsaugota slaptažodžiu, o ne draudimu robots.txt faile, ir penktasis — peradresacijų sąrašas iš senųjų adresų į naujuosius, jei senoji svetainė jau egzistuoja ir turi lankytojų. Šeštasis yra klausimas apie prieinamumą, į kurį atsakymas priklauso nuo to, ką Jūsų svetainė daro, ir kurį gerokai pigiau užduoti techninės užduoties rašymo metu nei po perdavimo.

Šį sąrašą verta peržiūrėti viename pokalbyje, o ne dalimis, nes būtent kartu jis parodo, kokia didelė projekto dalis priklauso nuo užsakovo, ir ji paprastai didesnė, nei užsakovas tikėjosi. Nė vienas iš šių reikalavimų nėra brangus, ir nė vienas iš jų nereikalauja techninių žinių; jie reikalauja tik to, kad kas nors juos užduotų prieš darbo pradžią.

Ir septintasis, kuris nėra techninis, bet lemia daugiau nei kiti šeši: susitarimas, kokia yra minimali apimtis, su kuria svetainę galima skelbti. Projektas, kuriame skelbiama tik tada, kai viskas parengta, linkęs nesiskelbti niekada, o projektas su aiškia minimalia apimtimi paskelbiamas laiku ir paskui auga. Jei norite, kad šį pokalbį išsikalbėtume kartu, susisiekite su mumis.